Naujų galimybių horizontas

Grįžti į naujienas

Mūsų krašto žmonės puikiai žino Dusetose gyvenančios ir kuriančios, savo gimtojo miesto vardą jau senokai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje garsinančios fotomenininkės Normantės Ribokaitės kūrybą. Ji nuolat dalyvauja grupinėse Dusetų dailės galerijos menininkų bei gamtos fotografų klubo "Žalias skėtis" rengiamose parodose, yra surengusi daug personalinių parodų. Be jokios abejonės - tai daugiausiai apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose pelniusi Lietuvos fotografė. Normantė dega aistra fotografuoti. Drąsiai reikšdama savo požiūrį į gyvenimą, ji kuria pasaulį, kartais linksmą, kartą tragišką, tačiau niekada nuobodų, niekada pilką. Jos nuotraukos žiūrovus gali žavėti, gali nervinti, tačiau abejingais nepaliks. Ir jei kartais fotomenininkė išsitaria, kad jau viskas savose apylinkėse išfotografuota, tai tikriausiai jausdama, kad atėjo metas patirti, kokias naujas galimybes slepia horizontas. Tad ir šis pokalbis - ne tik apie praeitų metų pasiekimus fotografijoje, bet ir apie sulauktus netikėtus iššūkius, naujas pažintis bei įdomias keliones.



Kokie didžiausi praeitų metų laimėjimai ir staigmenos?

 

Pradėsiu nuo 2016 metų pabaigos, kai gavau pasiūlymą iš Singapūro fotografų asociacijos tapti jų nare (BEPSS - bronzos medalis). Tai buvo labai pradžiuginusi staigmena. Gavau asociacijos narystę trejiems metams.

 

Pernai kas mėnesį išsiųsdavau nuotraukas į 3-5 konkursus. Paskaičiavau laimėjimų derlių: 2017 metais dalyvavau 55 konkursuose Serbijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Juodkalnijoje, Kroatijoje, Makedonijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Turkijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Suomijoje, JAV, Singapūre, Lietuvoje, Estijoje, Rusijoje. Gavau 96 apdovanojimus, iš jų 37 medaliai (18 aukso, 8 sidabro, 11 bronzos), salonų diplomai, MoL, FIAP HM, PSA HM, IAAP ir kitų asociacijų įvertinimai. Tarptautinėse parodose GOOD LIGHT 2017 (photo club Kragujevac, Serbija) ir S-KADAR 2017 (photo club Olcinium, Juodkalnija) pripažinta geriausia parodos autore, apdovanota FIAP aukso ženkliukais ir kitais šių parodų apdovanojimais. Šios naujienos man buvo labai mielos, džiaugiuosi iki dabar. Parodose dalyvavo ne vienas šimtas autorių, tad čia beveik tas pats, kaip laimėti loterijoje.

 

Liepos pabaigoje gavau kvietimą iš tarptautinės fotografų asociacijos Master of Light (Photographic Association Master of Light) atstovo Europoje Zoran Dordevic teikti paraišką šiai asociacijai, o rudeniop gavau patvirtinimą - tapau cMoL (aukso ženkliukas) nare.

 

Labai pradžiugino ir nustebino foto klubo Kragujevac prezidentas Zoran Dordevic, kuris pakvietė į jo klubo organizuojamą parodą THROUGH THE VIEWFINDER 2017 kaip žiuri komisijos narę. Anksčiau nieko panašaus nesu dariusi, bet pamaniau, o kodėl gi ne - juk yra proga save išbandyti tarptautinėje erdvėje ne kaip parodos dalyvei, bet kaip žiuri narei. Išsiaiškinusi taisykles, mielai priėmiau likimo siųstą iššūkį.

 

Kaip vyksta žiuri darbas?

 

Kiekvienoje parodoje komisiją sudaro trys žiuri nariai ir vienas atsarginis. Po vieną - du narius kviečiasi iš užsienio. Žiuri nariais gali būti autoriai, dalyvavę ir gerai įvertinti ankstesnėse parodose, priklausantys vienai ar kitai tarptautinei fotografų asociacijai (MoL, FIAP, PAS ir kt.), bei pačios Serbijos (FSS) turintys vardus bei tarptautinį įvertinimą ir pripažinimą autoriai. Džiaugiuosi, kad mano fotografijas pastebėjo ir įvertino Balkanuose, o mylimiausia esu Serbijoje. Pats foto darbų vertinimas vyksta internetu - yra nustatytos datos, iki kada darbai turi būti įvertinti, o vėliau renkasi komisija, atrenka tuos darbus, kurie gavo daugiausia balų ir skelbia konkurso laimėtojus. Darbus įvertinau internetu, o pakviesta atvykti, ryžausi kelionei į Serbijos Kragujevac miestą. Ten buvau labai mielai, šiltai sutikta ir priimta. Išties, tai maloniai nustebino serbų nuoširdumas, nors prieš kelionę teko girdėti visokiausių kalbų.

 

Kaip gyvuoja Serbijos fotografų bendruomenė?

 

Pačiuose Balkanuose, o ir Serbijoje fotografų bendruomenės nuo senų laikų yra stiprios. Kiekviename didesniame mieste veikia po keletą aktyvių foto klubų ir foto salonų, kurie organizuoja tarptautines parodas, jas rengia. Kaip supratau, Serbijoje nėra lengvas pragyvenimas, tad tarptautinių parodų organizavimas padeda fotomenininkams kažkiek užsidirbti. Vienai parodai suorganizuoti reikia maždaug trijų tūkstančius eurų. Taigi, kad atsipirktų pati paroda, jai reikia didžiulės reklamos ir sklaidos, nes kuo daugiau autorių, tuo paroda sėkmingesnė - kiekvienas dalyvis privalo susimokėti startinį mokestį (nuo 15 iki 50 eurų). Mokesčiai priklauso nuo kiekvieno salono taisyklių ir kategorijų, pateikiamų nuotraukų skaičiaus. Į parodą susirenka labai įvairiai - nuo šimto iki kelių šimtų dalyvių. Gyvenau Kragujevac, ketvirtame pagal dydį Serbijos mieste, nuo sostinės Belgrado nutolusiame apie 120 km. Patiko ir pats miestas, ir žmonės. Žmonių bendravimo santykiai labai nuoširdūs, nors gyvenimas jų nelepina. Teko lankytis krepšinio varžybose, o vieną dieną ir jų vietinės komandos KKK Radnicki treniruotėje. Mano nuostabai, po treniruotės kiekvienas iš krepšininkų pasisveikino, paspausdami ranką.

 

Ar serbų fotografija labai skiriasi nuo lietuviškos?

 

Pas mus gali išgirsti sakant, kad dabar fotografuoja visi ir viską, pačiame mene viskas atrasta ir išrasta, ir kuo čia labai benustebinsi! Bet mano manymu, svarbiausia yra kurti ir daryti su meile ir nuoširdumu, ir ne tik mene, bet ir visame kame. O žiūrovai ir vertintojai pagal savo matymą, supratimą ir skonį atsirinks ir įvertins, juk kiekvienas matom skirtingai. Lankantis Belgrade, teko aplankyti metinę fotografijos parodą KVADRAT, kurioje savo darbus rodė žymūs Serbijos meistrai. Darbų daug, o ir pati paroda labai įvairialypė ir įdomi. Vieni dirba su juosta, kiti pirmenybę teikia šiuolaikinėms technologijoms, bet kaip ir pas mus, taip ir ten kiekvienas autorius turi savo matymą ir braižą, savomis fotografijomis nori būti išskirtiniai. Jų žvilgsnis labai artimas lietuviškajai fotografijai. Gal todėl ir mano fotografijos, su mūsų krašto žmonių portretais, kasdienybe, gamta buvo įvertinti serbų meistrų.

 

Dalyvauji daugybėje tarptautinių konkursų - kokios tendencijos pasaulinėje fotografijoje, kur link ji krypsta?

 

Daugiau galiu vertinti Balkanų šalių fotografijos tendencijas. Kaip jau minėjau, šių šalių fotografų požiūris labai artimas lietuviškajam. Svarbiausia, kad pateiktas vaizdas turėtų išraiškingą mintį. Darbas turi kalbėti pats už save, papildoma informacija čia nereikalinga. Fotografijoje labiausiai vertinamas žmogus. Madas bei kryptį diktuoja patys autoriai, pateikdami vienokias ar kitokias nuotraukas iš viso pasaulio, ir vertinimo komisijos požiūrio platumas. Būna, kad gerai Europoje įvertinti darbai Azijoje lieka nepastebėti.

 

Ar apdovanojimai ir tituluotos nuotraukos bus parodytos plačiau, galbūt jubiliejinėje parodoje?

 

Brandinu tokią mintį... Vasaros pabaigoje Dusetų dailės galerijoje labai mielai padaryčiau apdovanotų fotografijų parodą. Bet pirmiausiai reikia sulaukti tos datos ir tada bus matyti, ar pavyks įgyvendinti šį sumanymą.

 

Kas toliau?...

 

Balandį laukia darbas žiuri komisijoje tarptautiniame konkurse "NYC Exhibition New York -Manhattan 2018" Niujorke, Amerikoje. Šis konkursas praeitais metai man buvo labai sėkmingas, iš šešių kategorijų keturiose gavau puikius apdovanojimus. Balandžio pradžioje vykstu į Serbiją, prisijungsiu prie dar vieno žiuri nario iš Serbijos, vertinsim darbus, o toliau, kaip sakoma, keliai nežinomi...

 

Ačiū už atsakymus. Kartu su mūsų skaitytojais linkime, kad keliai nuvestų į Niujorką, iš kur parsivežtum naujų įspūdžių ir puikių fotoistorijų!

 

Vilija Visockienė

Nuotr. N. Ribokaitės