Nostalgija tikroms vertybėms

Grįžti į naujienas

Zarasų krašto muziejuje birželio 17 d. įvyko dailininko, fotomenininko, Kultūros centro Dusetų dailės galerijos vadovo Alvydo Stausko tapybos parodos „Nostalgija peizažui" atidarymas. Ekspozicijoje - keliasdešimt drobių, didžioji jų dalis nutapyta šiais metais. Apie kūrybą, meną ir gyvenimą kalbamės su parodos autoriumi.

 



Jūsų naujoje parodoje „Nostalgija peizažui" - tik tapybos darbai. Kas lėmė tokį pasirinkimą? Per kiek laiko ji buvo sukurta? Ir kodėl nostalgija...?

 

Prieš porą metų, besiruošiant jubiliejinėms parodoms, šovė į galvą pavadinimas „Nostalgija peizažui", itin taikliai apibūdinantis mano kūrybą. Nuo pat vaikystės daug peizažo tapiau, juk augau vienkiemyje, apsuptame miškų, ežerų, stipriai jausdamas gamtos pulsaciją - visuomet norėjosi tą užfiksuoti. Žinoma, didelę įtaką padarė ir giminaitis, garsus akvarelininkas Petras Stauskas. Būdamas mokinuku, sekiodavau paskui jį, atvažiavusį į mūsų kraštą lieti akvarelių. Susižavėję stebėdavau, kaip lengvai jis valdo teptuką, kaip tobulai lieja spalvas! Esu jam be galo dėkingas už pamokas, patarimus. Taip pat ir už materialią pagalbą - tais laikais nei kokybiško popieriaus, nei dažų nebūdavo galima taip lengvai įsigyti, kaip dabar, o P. Stausko dėka aš galėjau dirbti su profesionaliomis priemonėmis. Taigi peizažas įaugęs į mano atmintį. Gaila, jis smarkiai pasikeitė - anksčiau buvę atviri toliai apaugo medžiais, krūmais, kaimas taip pat pakeitė savo pavidalą. Išnyko numelioruotos arba iškeldintos į gyvenvietes sodybos, laukai ištuštėjo, o prie ežerų rikiuojasi tvarkingos, sterilios vasarvietės, pirtys - visos vienodos, su iščiustytomis, tačiau bedvasėmis vejomis ir aukštomis tvoromis. Besiruošdamas šiai parodai, nusprendžiau rodyti vien tapybą. Neturėjau tiek daug naujų drobių, kad galėčiau jomis užpildyti visą salę, tad ruošimasis parodai tapo stipriu akstinu smarkiai padirbėti. Visą pavasarį, beveik kiekvieną dieną ryte ir vakare, eidavau tapyti iš natūros. Ryte saulei patekėjus, o vakare iki sutemų. Ar kuriant laukiate įkvėpimo, ar užtenka nusiteikimo, kad reikia padaryti?...

 

Be abejo, sunku ištrūkti iš rutinos, gali metų metus taip ir prasėdėti, belaukdamas įkvėpimo. Tačiau reikia tik pradėti, tada užsikabini ir įsisuki į kūrybinį ratą. Išvažiavus į plenerus, nori nenori visas pasineri į kūrybą, nes nesinori pasirodyti prasčiau nei kolegos. Iki šiol galvojau, kad tik pleneruose galiu taip dirbti, iki nukritimo, bet šis pavasaris parodė, kad spaudžiant terminams, įsipareigojimui, galiu taip dirbti ir namuose. Žinoma, aukojant laisvalaikiui, miegui skirtas valandas. Įkvėpimas įkvėpimu, tačiau norint neprarasti meistriškumo, reikia dirbti kasdien, ypatingai su akvarele, kad dirbdamas nejaustum medžiagos pasipriešinimo, laisvai, lyg Dievas ranką vedžiotų. Jau metus neliejau akvarelės, bet dabar išvažiuoju į akvarelininkų plenerą. Įgavęs ten formą, tikiuosi nesustoti. Galbūt dabar reikia suplanuoti vien akvarelės parodą... Tapyba paskutiniais metais užima pirmaujančią vietą, nors daug kas sako: neapleisk akvarelės! Nežadu apleisti, nes ji yra pirmoje vietoje mano kūrybiniame gyvenime, priklausau Lietuvos dailininkų sąjungos akvarelininkų sekcijai.

 

Koks metų, paros laikas mėgstamiausias, koks palankiausias kūrybai? Atsakingos pareigos atima daug jėgų. Ar lengvai pavyksta atsigauti išėjus į gamtą tapyti, ar išvažiavus į kasmetinius plenerus?

 

Man visada labai gražu, kai tirpsta sniegas, atsiranda pavasario kvapas, nuotaika, bėga upeliai, matosi sniego likučiai, išryškėja berželių žaluma, dar tokia švelni, pats žalsvėjimo momentas... O dar kai viską nutvieskia saulė! Trumpas šis virsmo periodas, per savaitę kitą viskas staiga sužaliuoja, praranda spalvų gaivumą. O kiek džiaugsmo teikia sodų žydėjimas! Pamenu, vaikystėje net pamokas dėl jų praleisdavau, o mokytojams teisindavausi, kad tapiau sodų žydėjimą. Atlaidūs jie būdavo, suprasdavo... Tapyti galima bet kuriuo metų laiku, tačiau labiausiai mėgstu pavasarius ir rudenius, paros laikas mažiau svarbus. O akvarelei tinka tik vėsus, drėgnas oras, tad dažniausiai ją lieju pavasario, vasaros ankstyvais rytais, kol dar nenukritusi rasa, arba ūkanotomis rudens dienomis. Fotografuoti dažniausiai einu žiemą arba ankstyvą pavasarį, kol dar nenutirpęs ledas. Fotografija susidomėjau bemokytojaudamas, kai parengiau darbą „Gamtos formų stebėjimas ir pritaikymas dailės pamokose". Befotografuodamas su paprasta, tačiau ne prasta „Smena", pamačiau, koks nuostabus yra gamtos pasaulis, kai į jį žvelgi iš arti. Taigi fotografija tapo puikiu būdu atsipalaiduoti, atitrūkti nuo darbinių rūpesčių. Atsiklaupi ant ledo, panyri į makro pasaulį ir viską užmiršti, tuo pačiu ir pailsi, ir jėgas atgauni. Pastebėjau, kad kuo toliau nuo namų, tuo labiau atsijungiu nuo įvairių rūpesčių ir reikalų. Šį pavasarį buvau pakviestas sudalyvauti plenere, kuris vyko Kauno kunigų seminarijoje. Nepaprastai lengvai sekėsi kurti toje ramybės oazėje. Įkvėpimo šaltiniu buvo ir ten tvyranti dvasingumo atmosfera, ir įspūdinga Kauno senamiesčio bažnytinė architektūra.

 

Daug metų dirbote pedagoginį darbą. Ar susitinkate su savo buvusiais mokiniais?

 

25 metus buvau dailės pedagogas. Tam darbui atiduodavau visą save. Kūrybai nelabai likdavo laiko, tačiau negalėjo jos apleisti, juk privalėjau mokiniams pavyzdį rodyti. Labai džiaugdavausi vaikų pasiekimais. Su daugeliu mokinių rasdavau bendrą kalbą. Tuometinė karta turėjo stipresnę motyvaciją lankyti sustiprinto dailės mokymo pamokas, kurių būdavo ne taip ir mažai - 5-6 per savaitę. Buvę mokiniai aplanko, ateina į mūsų rengiamas parodas, atsiveda savo vaikus. Kalbamės, dalinamės prisiminimais. Nedaug jų tapo dailininkais, tačiau meno suvokimas nė vienam nepamaišė, atvirkščiai - meninis išsilavinimas padeda kasdieniniame gyvenime, atveria kitokį požiūrį į gyvenimą, grožį...

 

Kalbant apie grožį... Filosofas A. Šliogeris teigia: „Sakralinę, metafizinę meno funkciją, kad ir iškreiptu pavidalu, perima Ekranas. Netgi menininko herojaus, menininko išganytojo mitas visiškai žlugęs. Reikia ramiai pasakyti: menas mirė - tai akivaizdus faktas. Blogiau yra tai, kad kartu mirė ir grožis". Tačiau Jūsų parodoje rodomi darbai akivaizdžiai byloja visai priešingą dalyką - nei klasikine prasme suvokiamas menas, nei grožis tikrai nėra mirę... Kaip galėtumėte paprieštarauti filosofui, o galbūt sutinkate su tokia jo kategoriška nuomone?

 

Jei menininkas kuria tik sau, jei nėra žiūrovo, tada gal ir būtų galima teigti, kad menas miręs... Nors jau seniai kalbama apie tapybos mirtį, ypač atsiradus spalvotai fotografijai, klasikinis menas vis dar sutraukia žmonių minias. Gal tai labiau pastebima užsienio muziejuose, galerijose, pas mus tai dar nėra taip populiaru. Žmogaus rankų prisilietimais sušildyti darbai visuomet turės vertę, jų nepakeis jokios pažangiausios technologijos. Tačiau civilizacija juda į priekį beprotišku greičiu. Kas galėjo prieš 25 metus pasakyti, kad bus tokie informaciniai srautai, o internetinė sklaida bandys išstumti tikrus dalykus - knygas, parodas... Deja, dabar ir aukštosiose dailės mokyklose neskiriama pakankamai dėmesio meistriškumo ugdymui, akademiniam piešimui, beveik visas dėmesys akcentuojamas į konceptualumą. Tačiau pagrindai yra būtini, be jų menininkas ir liks pusiau mėgėjiškame lygmenyje. O mėgėjiško meno šiais laikais ir taip netrūksta - atsiradus begalei galimybių, kiekvienas gali kurti video, foto, dailės kūrinius, pasijusdamas tikru menininku. Tai puikus būdas relaksacijai, tačiau kiek tame tikro meno - parodys teisėjas laikas. Nenuvertinu šiuolaikinio meno - jis reikalauja didelio išprusimo, įsigilinimo. Gaila, kad žiūrovui dažniausiai užtenka efektingų trumpalaikių reginių. Viskas juk yra išrasta ir beviltiška vytis madų traukinį, bandant suspėti į jį, stengiantis nugvelbti naujovių likučius. Tikras kūrėjas, mano manymu, turėtų dirbti nuoširdžiai ir su meile. Prisiminkime liaudies meną - jis ėjo iš kuriančiojo sielos gelmių, buvo skirtas priartinti žmogų prie tikrų, dvasingų dalykų, prie Dievo. Dusetų dailės galerija neseniai atšventė jau dvidešimt pirmąjį gimtadienį, visiškai suaugo... Kas naujo jos gyvenime?

 

Galeriją įkūrėme Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje, kai visi buvome pilni euforijos. Turėjome daug iliuzijų, kad išeisime į pasaulį, darysime parodas užsienio šalyse. Darėme - Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kitur. Tačiau užsienyje buvome įdomūs tik kaip postsovietiniai menininkai, tam tikra egzotika. Ten užtenka savų menininkų. Žinoma, keistis parodomis visuomet reikalinga ir naudinga, tačiau tokią veiklą stabdo paprasta žemiška priežastis - pinigai. Tad belieka rengti išvažiuojamąsias mūsų galerijos menininkų kūrybos parodas Lietuvoje. Šį pavasarį dailės paroda buvo surengta Vilniaus „Arkos" galerijoje. Taip pat turėjome puikią galimybę pristatyti Dusetų dailės galeriją neseniai įvykusioje tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius'16". Nepaisant neigiamų pokyčių - drastiškai sumažėjęs mokinių skaičius, nebeliko sustiprinto dailės mokymo - 1972 m. dailės mokytojo Raimondo Gapšio pasėtas grūdas, kuris, akcentuoju, buvo pagrindinis akstinas įkurti galeriją, duoda derlių. Dusetose susiformavo savotiška meno oazė. Čia atvažiuoja gyventi, tegul bent vasaros laikotarpiu, vis nauji menininkai, įsiliedami į jau seniau čia gyvenančių kūrėjų ratą. Šiuo metu mūsų dailės galerija jungia 21 dailininką ir 13 fotografų, jų skaičius nuolat auga. Aktyviai kurdami, dalyvaudami Lietuvos ir užsienio parodose, konkursuose, jie garsina tiek Dusetų dailės galerijos vardą, tiek visą Zarasų kraštą. Lankytojų vasaros metu taip pat nemažėja, nuolat atvažiuoja ekskursijos, šeimos, pavieniai asmenys iš Lietuvos ir užsienio. Taigi tikiu, kad Kultūros centras Dusetų dailės galerija išliks šviesuliu mūsų krašte, toliau sėkmingai vystys kultūrinę švietėjišką misiją. O šiuo metu galerijoje veikia tradicinė Dusetų krašto menininkų kūrybos paroda, ją pamatyti galima iki rugpjūčio pabaigos.

 

Kokie artimiausi Jūsų asmeniniai kūrybiniai planai, sumanymai?

 

Planai... Anksčiau vis planuodavau mesti valdišką darbą ir atsidėti vien kūrybai, deja, iš jos pragyventi būtų neįmanoma. Tačiau kūryba išlieka pagrindiniu gyvenimo džiaugsmu. Apie planus vis tik geriausiai nekalbėti, o imti ir daryti. Norėtųsi išleisti „Vandens metamorfozių" fotoalbumą. Prie šio ciklo dirbu jau beveik 20 metų, gal laikas būtų tą temą apibendrinti, užbaigti ir imtis kitos. Sumanymai... Prašau Aukščiausiojo, kad dar leistų papaišyti, sukurti kažką dar gražesnio, reikalingesnio žmonėms...

 

Parodą aplankyti galima iki rugpjūčio 11 d.

 

Vilija Visockienė

 

Nuotr. Zarasų rajono savivaldybės