Iššaukti senąją fotografijos dvasią

Grįžti į naujienas

2016 m. gegužės 29 d. Dusetų dailės galerijoje buvo atidaryta žinomos fotomenininkės Vilijos Visockienės fotografijų paroda SAPNAI IR KITOS (NE)BŪTOS ISTORIJOS. Susirinkę fotomeninkės bičiuliai, kolegos ir jos darbų gerbėjai sveikino autorę su pirmąja tokia paroda Dusetose - mieste, kuriame autorė įsikūrė prieš trejetą metų ir surado čia bendraminčių bendruomenę bei erdvę naujiems kūrybiniams ieškojimams. Apie sapnus, būtas ir nebūtas istorijas, mūsų visų kaukes bei fotografijos paslaptis Vilijos Visockienės klausinėjo poetas ir fotografas Dainius Dirgėla.

 

Vilija, Tavo fotografijų parodoje dominuoja nespalvoti sapnai. Bet yra ir dalis spalvotų. Kokie sapnai dažniau Tave aplanko - nespalvoti ar spalvoti? Kas lemia, kad vieni jų tampa nespalvotomis, o kiti - spalvotomis fotografijomis?
Dažniausiai sapnuoju juodai baltus sapnus, fotografija taip pat labiau patinka klasikinė juodai balta. Bet kuomet nuotraukoje pagrindinis akcentas atitenka spalvoms, jas palieku. O kartais tai priklauso tiesiog nuo nuotaikos.

 



Kiek metų jau kuri SAPNŲ seriją? Ar ji turi pabaigą?
Šią seriją pradėjau kurti 2012 m. Surengusi kelias „Sapnų" parodas, galvojau, kad su jais viskas baigta, bet kartas nuo karto išlenda iš palovės vienas kitas sapnelis, tad jų būrys vis plečiasi. Šiuo metu mintis užvaldė kitos idėjos, labiau realios, bet tikiuosi dar pasapnuoti...

 

Tavo naujausia gimstanti serija - su balta Venecijos kauke. Kokias (ne)būtas istorijas norisi papasakoti su šia kauke? Kiek apskritai yra svarbi kaukė gyvenime ir mene?
Visi vaikštome su kaukėmis. Kai jas retkarčiais nusiimame, išsigąstame patys ir kitus išgąsdiname. Tad gavusi dovanų šią kaukę, apsidžiaugiau - ir žiūrovų nebegąsdinsiu, ir modelis visuomet bus po ranka (krepšyje). Kaukės simbolis mene yra labai nuvalkiotas ir sunku sugalvoti ką nors naujo. Tačiau vaikštant po gamtą ar slampinėjant apleistuose namuose, gimsta idėjos, veidas tarsi savaime įsikomponuoja į aplinką. Man belieka nufotografuoti. Sugalvoti pavadinimą. O istoriją tegul susikuria žiūrintys...

 

Tavo fotografijos dažnai daugiasluoksnės, su keletu ekspozijų, išplaukusiais pavidalais, iškreiptos žuviaakio objektyvo... Realybė, kuri kasdien Tave supa, yra per daug neįdomi, kad kuri savo magiškąjį pasaulį?
Realybė labai įdomi, tačiau žmogui nuolat kažko joje trūksta. Norisi tobulinti, dailinti, arba neatpažįstamai pakeisti, iškreipti, vis kad būtų smagiau, netikėčiau, paslaptingiau. Gal taip, žiūrint iš kitos veidrodžio pusės, daugiau pamatome... Taigi būtent magiškasis realizmas labiausiai atspindi mano pasaulėjautą.

 

Ar Tavo fotografijos - iš anksto apgalvoto proceso rezultatas, ar viskas gimsta spontaniškai, ekspromtu? Gal gali trumpai papasakoti apie savo magiškų fotografijų atsiradimo virtuvę?
Jei ir norėčiau apgalvoti, nusibraižyti, susidėlioti - nieko nesigautų. Dažniausiai viskas atsiranda staiga, lyg iš niekur. Kūryboje man tai yra vienas iš smagiausių dalykų, kai nežinai, kas gausis. Profesionalas sakytų, kad tai neprofesionalu, bet man kūryba yra labiau žaidimas, duonos iš to nevalgau. Jei valgyčiau, reiktų prisiderinti prie meno vartotojų meniu ir kūrybos nelabai beliktų, tik amatas.


Šiuo metu gyveni Dusetose. Kiek Dusetų, Sartų ežero ir jo apylinkių detalių galima pamatyti ar atpažinti Tavo fotografijose? Ar kasdienė aplinka nors kiek prasisunkia į Tavo sapnus ir (ne)būtas istorijas?
Stebuklingų sutapimų ir bičiulių dėka Dusetose apsigyvenau 2013 m. Patekau čia į menininkų oazę, kurioje lengvai prigijau. Visi mano sutikti dusetiškiai šilti, nuoširdūs žmonės, gal taip juos veikia gamtos grožis? Esu iš tų fotografų, kurie neapsiriboja vienu žanru - man įdomu ir gamtos fotografija, ir žmonės, ir miestas, tad visos šios realybės atspindžius renku ir saugau fotoarchyvuose, kurių gal niekam neprireiks, tačiau, o gal... Tuo tarpu meninėje fotografijoje aplinka didelės reikšmės neturi, užtenka kokios grublėtos sienos ar anonimiško šabakštyno.

 

Kas Tavo fotografijų modeliai? Pavyzdžiui, kas ta persona su balta Venecijos kauke?
Nuo pat vaikystės siaubingai nemėgstu fotografuotis. Pamačiusi, kad tėvas ima į rankas fotoaparatą, klykdama bėgdavau slėptis. Tai ir vaikystės nuotraukų beveik nėra. Bet užtat dabar esu priversta fotografuotis pati, nes modelių neturiu ir specialiai jų neieškau. Suvokiau, kad sunku kitam išaiškinti savo keistus sumanymus. Retkarčiais pasitaiko sutikti žmonių, turinčių artistiškumo gyslelę ir mėgstančių pakvailioti, tuomet juos su malonumu pagainioju.

 

Esi laimėjusi konkursą DEBIUTAS'2012. Pernai priimta į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Esi laimėjusi Japonijos fotografijos salono medalį ir daugelį kitų apdovanojimų. Dalyvauji gamtos fotografų klubo ŽALIAS SKĖTIS veikloje. Kiek bendrystės jauti su kitais kolegomis fotografais? Kurių iš jų darbai Tau padarė ar daro įtaką kūryboje? Kas iš pasaulyje žinomų fotografų daro įspūdį?
Laimėjimai ir pripažinimas smagu, tačiau jie dažniausiai tik gražios etiketės, puošiančios biografiją. Daug svarbiau ir reikšmingiau, ar širdyje dega kūrybos ugnelė. Ir bendrauti man labiausiai patinka su kuriančiais žmonėmis, nebūtinai menininkais įprasta šio žodžio prasme. Bendras pomėgis apibrėžia draugų ratą, tad jų tarpe daugiausiai būtent fotografų. Domiuosi kolegų darbais, stebiu juos, džiaugiuosi jų kūrybiniais pasiekimais. Norėtųsi dažnesnių gyvų susitikimų, ne vien virtualių „pasilaikinimų". Įtakų stengiuosi vengti, bet aišku, ne visada pavyksta. Žinoma, patinka lietuvių fotografijos klasikai, taip pat yra nemažai šių dienų fotografų, kurių vardai dar neįrašyti į fotografijos antologijas, tačiau žavi jų kūryba. Na, o jei reiktų išsirinkti tik dvi pavardes, turbūt tai būtų Vitas Luckus ir Remigijus Treigys. Pasaulinio garso fotografus galima vardinti ilgai, bet apsiribojant, didžiulį įspūdį daro Sebastiano Salgado reportažai iš karščiausių, nerealiausių pasaulio įvykių vietų, o sielai labai artimas visiška jo priešingybė Jozefas Sudekas, fotografavęs daugiausiai savo kambarį ir kiemą.

 

Turbūt ne paslaptis, kad daugelis Tavo fotografijų sudėliotos, susiūtos ir sulydytos kompiuteriu. Bet žiūrint į jas, man to kompiuterio darbo nesimato... Koks Tavo santykis su šiuo mus supančiu skaitmeniniu kompiuteriniu pasauliu?
Praeitame amžiuje dar spėjau prisiliesti prie analoginės fotografijos ir jaučiu jai ilgesį. Jei leistų finansinės galimybės, mielai sugrįžčiau į raudonąjį kambarėlį, kur improvizacijų metu gimsta šiek tiek netobuli, nenuglaistyti, tačiau rankomis sušildyti foto atspaudai. Be abejo, skaitmeniniai fotoaparatai bei kompiuteris taip pat suteikia begalę naujų kūrybiškų galimybių, kokios buvo neįmanomos ankstesniais laikais ir reikia tuo naudotis. Pasaulis juda į priekį, ir mes kartu su juo. Na, o jei kompiuterio darbo nesimato - vadinasi, man kažkiek pavyksta suderinti sunkiai suderinamus dalykus ir šiuolaikinių technologijų pagalba iššaukti senąją fotografijos dvasią.