Alvydo Stausko nostalgija peizažui ir kūrybai

Grįžti į naujienas

 

Žmogaus gyvenime yra keletas svarbių simbolinių aukštumų, ant kurių pasilypėjęs, jis apžvelgia nueitą kelią. Viena tokia aukštuma dailininko, fotomenininko Alvydo Stausko gyvenime - pavasarį jo atšvęstas 50-metis. Galima piliakalniu šią metų aukštumą pavadinti, nes sunešta, supilta ji iš daugybės nuveiktų darbų, įgyvendintų idėjų, realizuotų svajonių. Pats dailininkas kartais sako, kad nieko daug gyvenime nenuveikė, kad galėjo sukurti žymiau daugiau, jei ne pedagoginė bei visuomeninė veikla, atsakingos užimamos pareigos. Gal tiesos tame ir yra, tačiau žinant, kad kūrėjas apžvalgines parodas rengia kas penkerius metus, galime tarti, kad kūryba tikrai nėra podukros vietoje.



Toks „penkmečio" planų vykdymas, pastovumas padeda menininkui labiau susikaupti, susikoncentruoti į kūrybą, rengti gausias ir įvairias parodas. Šiemet toks jubiliejinių parodų ciklas apkeliavo keletą Rytų Aukštaitijos miestų - prasidėjo, be abejo, Dusetose, toliau sekė Zarasai, Utena, Rokiškis. Tapybos, fotografijos, akvarelės darbų ciklus vienija bendras „Nostalgija peizažui" pavadinimas. Fotografijos šį kartą buvo ne iš tradicinės „Vandens metamorfozių" serijos, bet įvairių Zarasų rajone vykusių renginių akimirkos, įamžintų greta gyvenančių ir kuriančių kraštiečių veidai cikle ,,Zarasų kraštas ir jo žmonės", taip pat serija, kurioje užfiksuoti Lietuvos ir kitų, egzotiškesnių šalių - Turkijos, Baltarusijos, Maltos - miestai, kraštovaizdžiai. Šios dvi naujos serijos išsiskiria dar ir tuo, kad jos sudarytos daugiausiai iš juodai baltų nuotraukų.Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktoriaus pareigos, vadovavimas šiam svarbiam mūsų regionui kultūros židiniui, kurio vienu iš pagrindinių iniciatorių prieš 20 metų (kartu su dailininkais Romualdu Pučeku, Eugenijumi Raugu) ir buvo A. Stauskas, reikalauja daug pasišventimo ir kūrybiškumo, neskaičiuojamų darbo valandų ir bemiegių naktų. Parodų, kūrybinių plenerų organizavimas, dailės galerijos katalogų leidyba, renginiai, administracinis darbas - tai nelengva ir atsakinga veikla. Tad dailei lieka plenerų laikas, kuomet dailininkas atsiriboja nuo visų rūpesčių ir atsigriebia už visus metus. Įtaigūs vaizdai paveiksluose, kūrybinių išvykų metu užfiksuoti įvairiuose Lietuvos ir Latvijos kampeliuose, priverčia žiūrovą aiktelti: „Aš tai mačiau, aš čia gyvenau, ėjau šiais takeliais"... Grįžus iš plenerų kūrybos alkį padeda malšinti kitos dvi mūzos - akvarelė ir fotografija. Akvarelė reikalauja ankstyvų rytų, gaivių ir prisodrintų drėgmės, juk labai svarbu, kad liejami dažai per greitai neišdžiūtų. O fotografuoti, anot menininko, galima ir temstant, tada labai praverčia paprastas žibintuvėlis. Jo skleidžiama šviesa padeda sukurti lede magišką apšvietimą ir taip gimsta dar paslaptingesnės „Vandens metamorfozės".

Taiklus parodų ciklo pavadinimas „Nostalgija peizažui" atspindi tiek dailininko gyvenimo, tiek jo kūrybos esmę: „Mėgstu stebėti gamtą, būti joje, betarpiškai bendraujant su aplinka. Jaučiu ilgesį lietuviškam peizažui, nykstančių kaimų sodyboms, todėl mano darbuose beveik nėra miesto vaizdų ar šiandieninės civilizacijos ženklų. Stengiuosi savo paveiksluose sustabdyti laiką, užfiksuoti tai, ko jau rytoj nebeliks. Tapau be didelių „mandravojimų", siekiu tikrumo, nuoširdumo..." Tam pritaria ir jo buvęs dailės mokytojas, o dabar kolega dailininkas R. Pučekas: „Alvydas nuo vaikystės itin jautriai žvelgė į gamtą, išsiskyrė iš kitų savotišku žvilgsniu į supančią aplinką, buvo kūrybingas ir toks liko visą gyvenimą - natūralus, be jokio dirbtinumo. Didelė vertybė eiti savo keliu, ieškant kūrybos grynuolių, švarinančių žmogaus dvasią. Dailėje yra daug viliojančių atradimų, eksperimentų, daug progų nuklysti ar netgi leistis nunešamiems gyvenimo verpetams tolyn nuo kūrybos, kaip nutiko ne vienam mano buvusiam mokiniui. Tad ypatingai džiugu dėl Alvydo. Jis ne tik atlaikė visas vienadienes pagundas, bet ir grįžęs į gimtąjį kraštą tvirtai čia suleido savo šaknis". Menininkas kartais prasitaria, kad yra konservatyvus, netgi gal kiek senamadiškas, bet galima tai įvardinti ir kitaip - išlaikęs tikrumą, nepraradęs ryšių su aplinka, gamta, kuri maitina dvasią savo kūrybiniais syvais.

Nostalgija gamtai, tėviškei, matyt, buvo užkoduota šio žmogaus dvasioje dar prieš jam gimstant. Beje, apie Alvydo gimimo dieną linksmais prisiminimais Dusetose vykusio parodos atidarymo metu pasidalinęs rašytojas, Dusetų krašto garbės pilietis Donatas Čepukas „išdavė" Elenos ir Petro Stauskų kaimyno pranašingus žodžius: „Šis vaikas, gimęs prieš lygiadienį, bus žymus žmogus". Būsimam menininkui augant atokiame nuo pasaulio šurmulio Jaskoniškių kaime, nenumaldomai jame augo ir kūrybinis pradas. Jį ugdė ir supančios gamtos grožis, ir tėvelių - kaimo šviesuolių, įtaka, ir giminaičio, vieno garsiausių Lietuvos akvarelės meistro Petro Stausko užkrečiantis pavyzdys. Mokykliniais metais gautas sustiprintas dailės ugdymas bei dailės mokytojų A. Augučio, R. Pučeko, G. Kovaliovo, R. Gapšio ir kitų pedagogų įtaka taip pat suvaidino didžiulę reikšmę renkantis gyvenimo kelią. Galiausiai šios patirtys tirštais dažų potėpiais sugulė drobėse, skaidriais dažais išsiliejo akvarelėse, paslaptingais pavidalais sustingo mistiškose ledo fotografijose. Anot menotyrininkų, „dailininkas savo kūryba kviečia apmąstyti ir išjausti kintantį supantį pasaulį, kuris praturtina mus stipriomis emocijomis - tai pievų, sodų žydėjimo, ežerų ir dangaus erdvių, medžių, vandens kalba. A. Stauskas vengia įmantrių poteksčių, gamtos grožį perteikia ramiais spalvų tonais, o harmoniją padeda kurti ramybe dvelkiantys siužetai".

Toks pastovumas, nuoširdumas, atvirumas, sentimentai savajam kraštui, o ypač aukštaitiškas šviesus liūdesys ir lyrizmas prikausto žiūrovų dėmesį prie Alvydo paveikslų, sujaudina sielą. Ne vieno namus puošiantys jo paveikslai byloja, kad dailininko kūryba yra vertinama ir reikalinga. Jis ir pats tai mielai pripažįsta: „Kuriu darbus ne galerijoms, o žmonėms, pas juos dauguma ir iškeliauja - tai maloniausia, kas meno kūriniams gali nutikti. Savo fonduose turiu apie 50 geriausių akvarelės, tapybos darbų, stengiuosi kasmet išsaugoti bent po 1 - 3 brandžiausius darbus".

Išgirdęs gan dažną klausimą, ar nesigaili likęs provincijoje, kodėl nepatraukė plačios didmiesčių galimybės, Alvydas niekada nedvejoja, ką atsakyti: „Man pasisekė gyvenime, kad galėjau grįžti į savo kraštą, kad čia galėjau reikštis ir kaip dailininkas, ir kaip pedagogas, ir kaip galeristas. Šiais laikais meno pasaulyje yra didžiulė laisvė, tad gali kurti kur nori ir ką nori. Ta laisve dažnai netgi piktnaudžiaujama, per daug žaidžiama... O ramus gyvenimas provincijoje padeda susikaupti, atsiriboti nuo miesto šurmulio. Visada norėjau būti tik kūrėju, menininku, bet atidaviau daug savęs švietimui, kultūrinei, bendruomeninei veiklai, galerijai. Idėjų, ką dar galima būtų padaryti, kokių naujų spalvų įlieti į miestelio gyvenimą visuomet yra, tik dažnai tam pristinga lėšų ir laiko. Vienas naujausių sumanymų, gyvuojantis jau dvejus metus - dailės studijos atidarymas. Į ją renkasi moterys, norinčios užsiimti saviraiška, relaksacija, pabendrauti po darbo dienos, be abejo, ir pramokti dailės pagrindų. Joms tai labai neblogai sekasi. Gaila tik, kad negaliu tam skirti daugiau laiko".

Paklaustas apie svajones, menininkas ilgai negalvoja: „ Norėčiau daug daugiau laiko skirti vien kūrybai, galbūt net gyventi vien iš to. Deja, mūsų laikais tai sunkiai įmanoma. Žmonėms nebereikia paveikslų - vieniems dėl to, kad paprasčiau dovanoti vokelį su pinigais, kitiems - nes neišgali įsigyti meno kūrinių. Taip pat svajoju išleisti „Vandens metamorfozių" albumą. Septyniolika metų atiduota ledams, vis žadu šį ciklą baigti, bet kasmet atrandu vis ką nors naujo juose. Galbūt albumas leistų greičiau užbaigti šį ciklą ir pereiti prie kito? Kolegos dažnai prikaišioja, sako, kam tu susidėjai su fotografija, geriau būtum daugiau paišęs, bet ne visada yra laiko ir galimybių akvarelei. Negaliu jos lieti priešokiais, pertraukėlėse tarp susitikimų ar prieš renginius. Tam reikalingas ypatingas susikaupimas... Manau, esu gal kiek „tamsokas" tapyboje, ir netgi akvarelėje kartais norisi daugiau šviesos, tad norėčiau „nuskaidrėti", ir pasikartosiu - kuo daugiau kurti, nes lavinti ranką ir akį privalu nuolatos, kitaip prarandami įgūdžiai, kūryboje atsiranda susikaustymas"...

Paties menininko portretui papildyti reiktų paminėti ir jo asmenines savybes - kruopštumą, mandagumą, paslaugumą. Besilaikantį žodžio, na, o jei kartais ką ir pamiršta, tai atleistina - juk tiek rūpesčių galvoje - ką suorganizuoti, ką pakviesti, ar susirinks į suorganizuotus renginius žmonės, kurie, atrodo, jau viskuo persisotinę, bet mėgstantys padejuoti, kad nieko miestelyje nevyksta... Tačiau kultūrinis gyvenimas čia verda - Dusetų kultūros centro meninių kolektyvų pasirodymai, klasikos koncertai, spektakliai, kas mėnesį keičiamos parodos - tad net didžiausi dejuotojai sutaria bent dėl vieno - be Alvydo charizmos, netgi šiek tiek fanatiško užsidegimo galbūt tikrai galerija taip ir būtų tegyvavusi tik vieną vasarą, kaip prieš 20 metų kai kas prognozavo... Iš kur tiek jėgų ir užsispyrimo, gal klausti neverta - kai namuose žmogus jaučiasi palaikomas ir reikalingas, kai yra kuo dalintis, kai yra tvirtas supratimas, kad kultūra keičia, įtakoja, praturtina žmogaus gyvenimą - kalnus galima nuversti. Arba supilti piliakalnį...

Taip įdėmiai žvelgdamas per objektyvą į pasaulį, arba atsargiai liesdamas jį teptuko galiuku, ir vaikšto Alvydas Aukštaitijos žeme, surinkdamas žvilgsniu regimus ir neregimus jos turtus - lieja debesį, kurio atspindys nusileidžia į gilų ežerą, o tame gylyje virpa žali šešėliai, palengva tirpsta mėlynai violetiniai toliai, plazda beržų pavasariškos žvakės, sudeginančios virš ežero vėjo nunešamus metus... Kloniuose snaudžia spalvingi nameliai, kuriuose taip lengva įsivaizduoti save gyvenančius. Vis norisi dailininko paklausti - kur paveiksluose žmonės, gyvūnai..? O gal jų todėl ir nėra, kad veiksmas, siužetas neatitrauktų mūsų nuo meditatyvaus susimąstymo... Lengvai užmezgamas emocinis ryšys su žiūrovu nepaleidžia, nenoriai išeinama iš parodų salės, vis bandant įžiūrėti, ką slepia ūkanose dunksantys ežerų krantai ar lede įšalusio augalėlio formos, spalvos, tekstūros. Intriguoja ir dailininko mėgstama metamorfozės simbolika, kai įžvelgiame fotografinio tikslumo bruožus tapyboje ir abstraktaus, modernaus - fotografijoje.

Norisi suvokti ir kada, kuriuo momentu paveikslą persmelkia paslaptis - kai nuo teptuko nubėgantys dažai sukuria ne atskiras detales, o atmosferą. Galima ją aiškinti tobula kompozicija, suderintais dažų atspalviais, ar net deramai parinktu įrėminimu, kas taip pat yra labai svarbu - bet tai menotyrininkų darbas - sudėlioti į lentynėles ir atskleisti silpnąsias ar stipriąsias kūrėjo puses. Daug įdomiau, ką ir kaip regi eiliniai žiūrovai - o regi jie savo miesčiuko gatveles, savo kaimo namukus, savo bažnytėles, spalvingas ir truputį pakylėtas virš žemės, beržynėlius ir eglynus, ir visareginčius ežerus su atsispindinčiais debesimis, mato savo gyvenimus, be didelių pagražinimų, tačiau jaukius ir tyliai mylimus. Mato tokių kūrėjų, kaip Alvydas Stauskas, dėka, kurio padedami pradedame dialogą su aplinka... ir su savimi...

 

Keletas svarbiausių A. Stausko biografijos faktų:

Menininkas gimė 1965 m. kovo mėn. 15 d. Jaskoniškių kaime netoli Dusetų, Zarasų rajone. 1972-1983 m. mokėsi Dusetų Kazimiero Būgos sustiprinto dailės mokymo vidurinėje mokykloje. 1989 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar - Vilniaus dailės akademija). Nuo 1995 m. A. Stauskas yra Lietuvos meno galerininkų asociacijos narys, nuo 1997 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos, nuo 2000 m. - Lietuvos fotomenininkų sąjungos, nuo 2009 m. - Gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis" narys.

2004 m. A.Stauskas įvertintas Zarasų rajono meno ir kultūros premija, 2005 m. jam suteiktas Meno kūrėjo statusas. 2008 m. menininkas Lietuvos radijo išrinktas Metų žmogumi. Tais pačiais metais apdovanotas garbės medaliu „Už nuopelnus Dusetų kraštui", o 2009 m. pelnė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo Lietuvos šviesuolio skiriamą apdovanojimą. 2015 m. gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis" apdovanojimas - kolekcinė sidabrinė moneta, skirta Lietuvos gamtai, už gamtos raštų fotografijas.

Per 30 kūrybinės veiklos metų surengė apie 40 asmeninių parodų, dalyvavo daugiau kaip 100 grupinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Dalyvavo ir kūrė 31 Lietuvoje ir Latvijoje surengtame plenere. Jo kūrinių yra įsigiję Rokiškio bei Zarasų krašto muziejai, Daugpilio miesto istorijos ir dailės muziejus, kolekcininkai ir meno mėgėjai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Moldovos, Vokietijos, Prancūzijos, JAV, Norvegijos, Švedijos, kitų šalių.

 

Vilija Visockienė